EN

Studentų g. 39, LT-08106 Vilnius
Telefonas +370 5 2730895
El. paštas info@zaidimolaboratorija.leu.lt

Vaikų spontaniškas elgesys

kelia suaugusiems daug nerimo, neretai jis gali būti suprastas kaip agresija. Kad nugalėtų savo veiksmų spontaniškumą, vaikai „treniruojasi“ įvairiose situacijose ir taip įgauna savireguliacijos gebėjimus – ypatingai savo veiksmų planavimo. Šiuo metu mums aktualios situacijos...

Nuo naujų metų mūsų laboratoriją džiugina naujas nuostabus žaidimų namas. Vaikai į jį ne tik gali įeiti, bet ir užkopti pakopomis į antrą aukštą. Bežaidžiant pasitaikė, kad per antro aukšto langelį žiūrėjo ne tik smalsios akys, bet švystelėjo ir keli daiktai. Vaiko elgesys spontaniškas: tokia didelė skylė sienoje, kodėl gi nepamėginus ką nors mesti per ją? Galima ir savo jėgą pamėginti, ir kiti apačioje pamatytų. Kas gi nutiks? Kaip reaguos žmonės? Viskas nauja ir nežinoma. O laiptais... (nesvarbu aukštyn ar žemyn) vieni ropščiasi greitai, kiti dar lėtai, todėl įvyksta susidūrimų. Kai ant kelio kas nors stovi, sunku praeiti –  pastumiama spontaniškai. Ir nesvarbu, ar kitas laikosi, juk reikia praeiti.

Vaikams tai naujas patyrimas, bet šios ir panašios situacijos labai neramina suaugusiuosius. Kaip gi reikėtų reaguoti ir kalbėsi su vaikais, kad toks elgesys rimtų ir atsirastų planavimo gebėjimai?

Vaiko spontaniško elgesio tikrai negalime nuspėti kiekvienoje situacijoje. Nereikėtų perdėtai laukti, nerimauti, kada vaikas ką nors iškrės, kad spėtumėme sutramdyti. Reaguoti reikia ramiai. Tai svarbu, nes (1) nenorime, jog vaikas gautų mūsų perdėtos emocinės reakcijos, kuri jį kitą kartą viliotų vėl taip pasielgti; (2) siekiame, kad pats vaikas neišsigąstų savo elgesio. Mes nenorime auginti vaiko baimių, jų bus pakankamai gyvenime. Geriausia mokyti, kokios yra pasekmės po tokio spontaniškumo ir kaip reikėtų elgtis, jei vis tik nutinka tokia situacija (visiems juk kartais nepasiseka). Mokydami vaiką taisyti savo spontaniškas klaidas, padėsime jo atsakingumui gerą pagrindą – atsakyti už tai, ką padaro. Taigi, po spontaniško elgesio, kuris kelia grėsmę (atrodo agresyvus), reikia parodyti, kokia yra tokio elgesio pasekmė.

Daiktų mėtymo (šiuo atveju per langą) tiesioginės pasekmės yra tvarkos atstatymas, jei užgavo ką nors – pasirūpinimas, kad asmuo gerai jaustųsi, pagalba jam. Mūsų laboratorijoje pasitaikė tik kelių daiktų išvartymas, tačiau reikėjo viską atstatyti ir surinkti. Jei pasitaiko pasikartojančio mėtymo (įsismaginama taip žaisti), tokio elgesio pasekmės turėtų rimtėti. Šiuo atveju gali kilti klausimas, ar tikrai vaikas supranta, kaip reikia žaisti toje erdvėje (pvz. antrame aukšte)? Pastebėjusi tai, aš sakau vaikui: „Mėtyti daiktus yra nesaugu. Jei tu mėtai, vadinasi negali lipti į antrą aukštą. Kai žinosi, kaip žaisti saugiai, tuomet galėsi lipti.“ Jei sunku apriboti vaiko žaidimo erdvę, paimkite priemones, kuriomis vaikas nemoka žaisti. Norėdami užbėgti už akių nelaimėms, pavyzdžiui, su kamuoliais (kuriuos tik ir norisi mėtyti), galime susitarti taisyklę: „Kamuolius viduje tik ridename, lauke mėtome“. Visada vaikui primenant taisyklę, jis išmoks. Jei bent tris kartus nesilaiko taisyklės, paimame kamuolį.

Stumdymosi ant laiptų situacija panaši, nes pasekmės yra susijusios su saugumu. Visų pirma, vaikams reikia nuolat akcentuoti laiptų taisykles: laiptais lipame po vieną arba vorele (vienas už kito), prasilenkiame šonu (jei vis tiek lipa kartu), rankas laikome kuo arčiau savęs. Jei vaikai stumdosi, vadinasi, elgiasi nesaugiai – kitam asmeniui kelia pavojų (mes dažnai suprantame kaip agresiją). Atsitikus nelaimei, pvz. vaikas nugriuvo, nes kitas pastūmė: 1) pasirūpiname auka - ji svarbesnė ir agresoriui duodame tai suprasti; 2) labai rimtai kalbame su stūmusiu vaiku (geriausia dviese, akis į akį). Jis turi pasirūpinti asmeniu, kurį užgavo (nereikia versti atsiprašyti, geriau mokyti užjausti ir daryti gerus darbus); 3) būtinai paklausiame, ar žino, kaip saugiai lipti laiptais. Paklausome ir papildome spragas. Pakartojame porą kartų aptartas taisykles. Jei stumdymo elgesys pasikartoja dar kartą, pasekmės rimtėja – vaikas nežino, kaip elgtis saugiai ant laiptų, vadinasi, nelipa (tą dieną). Kitą dieną vėl leidžiame bandyti.

Visada svarbu vaikams suteikti galimybę taisytis. Bet jei elgesys nesikeičia, reikia įvardinti vaikui „Šioje situacijoje aš negaliu tavimi pasitikėti“. Tuomet būtina apriboti vaiko teises būti toje erdvėje ar žaisti su žaislais, nes vaikas neatkreipia dėmesio į tai, ką mes sakome. Jei mes tik kalbame, kad „negalės naudotis“, bet iš tiesų neuždraudžiame (neapribojame vaiko netinkamų veiksmų), vaiko elgesys ir toliau lieka spontaniškas ir panašus į agresiją. Tokiu atveju  nesudarome vaikui sąlygų mokytis valdyti savo veiksmų, juos planuoti, sutelkti dėmesį į problemą. Pavyzdžiui, jei vaikui neleidžiame lipti į namelio antrą aukštą, kuriame taip smagu ir kiti lipa, jis tikrai labai stengsis elgtis tinkamai, kad galėtų lipti. Jis susikaups, kontroliuos ir seks savo elgesį. Tikėtina, kad bent jau šioje situacijoje sumažės spontaniškų ir neapgalvotų veiksmų.

Giedrė

2015 m. vasario 10 d.