EN

Studentų g. 39, LT-08106 Vilnius
Telefonas +370 5 2730895
El. paštas info@zaidimolaboratorija.leu.lt

Vaikų laisvas žaidimas

- viena natūraliausių charakterio išraiškų. Bet kaip gi galime tai pamatyti ar net pataisyti? Trumpame dviejų vaikų santykio stebėjime išryškėjo kiekvieno asmeninės savybės - noras valdyti situaciją, gebėjimas susitarti, išlaukti, planuoti.

Du berniukai (iki 4m.) tuo pačiu metu įsikimba į vežimą, kuris gali talpinti ir žaislus ir net nediduką žmogų. Abu žaidėjai įnirtingai paėmę vežimo rankeną tempia link savęs. Vyksta tyli kova. Kuris bus stipresnis? Vienas iš berniukų supratęs, kad tempimo jėgos panašios, panaudoja stūmimą. Ištiesęs ranką nutaiko ją kitam ties krūtine ir pastumia. Antrasis neišlaiko pusiausvyros ir atsisėda ant grindų. "Nugalėtojas" pasisuka vežimą reikiama linkme ir nuvažiuoja kiek toliau prie staliuko. Ten jis netikėtai susidomi suaugusios žaidėjos veikla ir prisėda išbandyti naują žaidimą. Antrasis berniukas minutę tyliai stebi varžovą sėdėdamas ant grindų. Pakyla, susirenka reikiamus daiktus į glėbį ir ramiai nuėjęs susikrauna į tą patį vežimą, dėl kurio nepavyko susitarti. Net nedirstelėjęs į kitą berniuką jis nusistumia savo kraitį reikiama kryptimi. Po kelių akimirkų pirmasis berniukas suvokia kas įvyko ir nueinantįjį tik nuseka akimis.

Rodos kova buvo tyli ir nereikšminga, nes nesukėlė nė vienam vaikui didelių emocijų. Vis dėl to tai labai iškalbinga situacija kiekvieno vaiko savireguliacijos prasme. Pirma, berniukams nereikia kalbos, kad suprastų vienas kitą. Viskas paremta stebėjimu ir aktyviu situacijos vertinimu. Antra, matomi planuojami veiksmai į priekį. 1) "Traukimas neveikia, pastumsiu". Situaciją valdo tas, kas keičiasi ir ieško išeičių. 2) "Žaislą pasiėmė, bet nenaudoja. Aš pasiimsiu savo žaislus ir tiesiog paėmęs vežimą pradėsiu žaisti." Taip valdymas perimamas. Pasirodo buvo svarbu išlaukti. 

Tai spontaniški ir nesąmoningi vaikų problemų sprendimai, t.y. pritaikant elgesį prie situacijos. Jie abu nori valdyti situaciją, todėl sunku susitarti. Visgi matome, kad vaikų situacijos valdymas nebūtinai yra vienodas. Vienas berniukas reaguoja greitu fiziniu judesiu, o kitas išlaukia ir keičia savo veiksmus per ilgesnį laiką. Tą laiką išnaudoja planavimui, ką darys toliau. Taigi šioje situacijoje savireguliacijos gebėjimai lavinami per išlaukimą, stebėjimą ir planavimą. Gerai matomi berniukų emocijų reguliacijos gebėjimai - jie nepasiduoda emocijoms.

Ugdymo strategijos tokiose kovos situacijose gali būti susiję su mokymu dalintis ir bendradarbiauti. Pirmiausia įvardinkite ką matote: "Aš matau, kad abu norite šio vežimo". Pasiūlykite veiksmus: "Kaip galite susitarti?". Toliau vienas iš būdų yra nukreipti vaikus ir parodyti galimybes panaudoti kitus žaislus. (Bet taip nemokysime dalintis). Todėl kitas būdas yra pavaizduoti bendrą žaidimą (pvz. dėti abiejų norimus žaislus ir stumti vežimą kartu, arba pakaitomis). Improvizuokite ar suorganizuokite scenarijų, kaip reikėtų pasidalinti vaidmenimis. Pvz. "Aš labai noriu nuvežti savo lėlę į ligoninę, nes ji serga. Ar Jūs abu gydytojai vairuotojai?" Arba "Man labai reikia, kad tu užbintuotum lėlei ranką, kol jis atveš vaistų." Taip parodote, kad galima žaisti kartu ir pasidalinti veiklomis. Jei matome, kad vyksta "grumtynės" dėl vežimo toliau. sakome: "Jei susitarti nepavyksta, negalime žaisti su šiuo vežimu." Paimate (sulaikote) vežimą, jei reikia - išnešate. Visų svarbiausia palaikyti draugišką vaikų tarpusavio santykį. Kai vaikai nuolat pykstasi, nelavėja jų socialiniai gebėjimai. Suaugusiųjų užduotis yra parodyti, kaip žmonės gali tartis ir bendradarbiauti. 

Vaikų gebėjimai dalintis vystosi lėtai. Nes kiekvienas mąsto egocentriškai - pasaulis sukasi tik apie jį vieną. Maždaug nuo trijų -keturių metų jau pradedama matyti empatijos užuomazgos - tuomet vaikai gali šiek tiek įsijausti į kitą žmogų ir yra lankstesni. Vis dėl to, kai matome ir mažesnius vaikučius nesidalinant ir griebiant vienam iš kito, galime jau mokyti bendradarbiauti. Tai yra mokymas atpalaiduoti kūną (rankas, kumščius, veidą). Parodykite pavyzdį ištiesdami ranką ir sakydami "Prašau duoti". Jei vaikas griebia iš jūsų, neduokite. Pavaizduokite ramų veidą ir ranką, kol jis pakartoja. Tuomet pasidalinkite. Dar kartą pakartokite veiksmą "Prašau duoti" ir šypsokitės. Tai gali būti mažas ritualinis dalinimosi žaidimas ir nuo pat mažens pozityvios kūno kalbos pratimas.

Giedrė

2014 m. lapkričio 25 d.