EN

Studentų g. 39, LT-08106 Vilnius
Telefonas +370 5 2730895
El. paštas info@zaidimolaboratorija.leu.lt

Bokšto statymo žaidimas

Bokšto statymas - tai žaidimas, kuriame galime pamatyti nemažai vaiko raidos subtilybių – gebėjimą bendradarbiauti, susikaupti ir atidėti malonumą. Štai viena iš laboratorijoje vykusių situacijų:

Trys berniukai (iki 4m.) ir tyrėja įsivaizdavo, kad stato smėlio pilis. Iš tiesų, tai buvo kartoniniai kubai, kurie greitai tampa aukštu bokštu, bet greitai gali ir pabirti į šalis. Kol tyrėja konstravo bokštą, du berniukai mėgavosi džiaugsmu griauti (1). Pasiūlius statyti kartu, vienas žaidėjas ėmė formuoti bendrą bokštą. Kitas nematydamas atsirėmė į jį ir atsisukęs sugriovė. Pirmasis susierzino ir ranka nustūmė antrąjį (2). Tyrėja palinko prie pirmojo berniuko ir paprašė pasakyti, kad nemalonu: „sakyk „stop“. Stumti nereikia“. Šis berniukas pagalvojo ir pasakė: „stop“. Tuo metu atėjo ir trečiasis statytojas, užkliuvo, pargriuvo. Atsistojo ir, paėmęs kubą,  ėmė spausti antrąjį berniuką (3). Užvirė rimtas ginčas, visi žaidėjai susirėmė. Tyrėja, paėmusi už rankos trečiąjį berniuką, atskyrė ir, matydama visus, pasakė: „mes draugiškai statome smėlio pilis. Jei jūs tik stumdotės, tai pilys nesistato. Reikia statyti; ar galite parodyti, kaip statote?“ Tyrėja parodė. Bet vėl pilis buvo sugriauta (4). Tuomet tyrėja vaikams pasakė, kad dabar jų eilė statyti, nes ji nori griauti. Vienas iš žaidėjų pradėjo statyti. Tyrėja gėrėjosi ir pati prisidėjo. Du kiti vaikai stebėjo ir vienas iš jų vėl sugriovė (5). Tyrėja paklausė, ar gali jis palaukti savo eilės, nes dabar yra jos eilė griauti. Jis lyg sutiko, bet tuoj pat išsakė norą griauti toliau. Tuomet tyrėja pasiūlė jam statyti savo bokštą, kurį galės sugriauti. Kitas berniukas pakartojo griovimą, todėl ir jam buvo pasiūlyta statyti nuosavą bokštą. Drąsinant dviem žaidėjams pavyko pastatyti bokštus beveik iki galvos.

Šioje situacijoje matoma nemažai spontaniško vaikų elgesio – griauti, stumti, spausti. Tai labai natūralu šiame amžiuje (iki 4 m.). Bet tuo pačiu, jau galima atpažinti ir sąmoningai reguliuojamos veiklos apraiškas – palaukti, pagalvoti, pasakyti, kaip siūloma, pakeisti elgesį, statyti/atidėti malonumą.

Tyrėjos vaidmuo šį kartą aktualesnis, nes vyko aktyvus vaikų gebėjimų ir bendro žaidimo įgūdžių lavinimas. Pirma (1) iš užduočių, kurias vaikai iškėlė tyrėjai, yra prisijungti prie jų žaidimo. Vaikai žaidžia griovimą, o tyrėja nori statyti. Ji pasirenka priimti kurį laiką vaikų norą griauti. Tikrasis (nematomas) tyrėjos tikslas – užmegzti su vaikais ryšį. Ji siūlo statyti kartu, bet prisijungia tik vienas vaikas. Mažasis žaidime pajunta tą patį kitų elgesį - jo statinys sugriaunamas. Vaikas susierzina ir spontaniškai sureaguoja – stumia kitą žaidėją.

Taigi, antra (2) užduotis tyrėjai - parodyti būdą, kaip draugiškai žaisti, kad visi gerai jaustųsi. Pasiūloma naudoti žodinę išraišką vietoj stūmimo veiksmų. “Stop, man nemalonu” - tai terminas, kuris tikrai gali padėti visiems pozicijoje, kuri kelia stiprius, nemalonius jausmus. Taip išsakomas jausmas, nurodoma, kad kitas asmuo turi keisti savo elgesį, jei nori bendrauti toliau ar žaisti kartu. Vaikai gali būti mokomi naudoti ir rankos gestą (ištiestą vertikaliai delną).

Netikėtai prisijungus dar vienam žaidėjui iškilo trečioji (3) problema. Ji reikalavo rimto sprendimo, nes vaikai perėjo į nevaldomus veiksmus – vienas kitą spaudė, tempė, puolė. To niekada negalima toleruoti. Suaugusieji turi reaguoti į agresiją, nepriklausomai, ar tai fizinė ar emocinė išraiška. Bet labai svarbu neperimti vaikų jausmų  (pvz. pulti juos barti; moralizuoti, kad taip negalima daryti; klausti KODĖL taip daro). Vaikai elgiasi spontaniškai, jie nežino priežasčių. Sakydami ko negalima, nepasakome, ką galima daryti. Geriausia atskirti vaikus tylint. O tuomet greičiausiai efektą pasieksite vaikams sakydami instrukcijas, ramiai nurodant žaidimo taisykles - „statome draugiškai“, „ar galite parodyti, kaip mokate statyti?“. Rodote ir savo pavyzdžiu. Visada kalbate ramiai. Nereikia pykti už vaiko spontaniškumą.

Po parodymo, kaip statyti, griovė tik vienas iš trijų berniukų. Tai jau laimėjimas. Vadinasi, išgirdo du. Visgi, tyrėjos aukščiausias tikslas (4) – kad visi draugiškai statytų – todėl reikėjo sunkinti užduotį. Vaikams keliamas reikalavimas, kad visi būtų vienodai atsakingi. Jei leidžiama bent vienam vaikui veikti, kiti irgi turi leidimą. (Vaikai tarp 2-4 m. ypatingai kopijuoja vienas kito elgesį.) Todėl tyrėja pakeitė taisykles – ji nori griauti, o visi vaikai statys. Ir iš tiesų vienas žaidėjas ima statyti.

Kai tik vaikai pradeda elgtis taip, kaip mes norime, labai svarbu tai pamatyti ir įvardinti – „ o, taip, tu jau statai. Ir dar pastatysi? Aš noriu aukštos pilies.“ Bet atsitiko taip, kad kantrybės vis dar pritrūko vienam iš žaidėjų. Taigi, tyrėjai reikėjo išspręsti dar vieną (5) užduotį: mokyti vaiką laukti savo eilės - „bet juk dabar buvo mano eilė griauti. Ar gali palaukti savo eilės?“ Berniukas sutiko. Bet kadangi jis taip pat išsakė savo norą griauti toliau, tyrėja nusprendė vėl pakeisti taisykles – „tu statyk savo pilį, kurią galėsi griauti“.

Vaikų gebėjimai įveikti savo spontanišką elgesį nebuvo pakankami, jog būtų statoma viena bendra pilis, todėl nuspręsta mokyti vaikus žaisti vienoje erdvėje, bet atskirai. Statydami atskiras pilis jie netrukdo vienas kitam. Tai irgi gali būti laimėjimas ir kantrybės ugdymas. Kiekvienas vaikas turėjo savo tikslą ir „treniravosi“ atidėti malonumą – nesugriauti, kol nepastatė aukštos pilies.  

Santykio su vaiku mezgimas yra sudėtingas darbas. Apibūdintoje situacijoje su dviem berniukais pavyko užmegzti stipresnį ryšį, jie išgirdo ir sekė nurodymus. Kitas nuolat atsitraukdavo ir dėl to buvo jaučiamas spontaniškesnis jo elgesys. Suaugusiojo įėjimo į vaikų žaidimą žingsnius labai aiškiai apibūdino Milda Brėdikytė (2012):

http://forumoswiatowe.pl/index.php/czasopismo/article/view/16/8 (lenkų kalba),

http://forumoswiatowe.pl/index.php/czasopismo/article/view/16/7 (anglų kalba).

Giedrė

2015 m. vasario 17 d.